Kalbos ekranas. I dalis – Kur slypi blogio šaknys?

Tai ypač sudėtinga, bet labai svarbi tema, be kurios suvokimo nesuprasime visų tų buvusių, esamų ir būsimų keistenybių pasaulio istorijoje.

Namų darbai klausytojams, kurie palengvins temos suvokimą.

1. Išklausyti bent iki pusės K. Marčiulyno (Bo Haeng) paskaitą “Švarus protas” : https://www.youtube.com/watch?v=EaqpkyzdmIM

2. Perskaityti iš knygos “Prisijaukinti mirtį” skyrių “Mąstymas ir dzenas”.

3. Įdedu dvi ištraukas iš A. Šliogerio knygos “Kasdienybės metafizika”. Jas nelengva suprasti, bet reikia skaityti kelis kartus.

Visi tie trys dalykai apie tą patį, tik kitokiais pavadinimais ir skirtingai nupasakoti.

MOKSLAS IR TEOLOGIJA

Tik visiškas naivuolis technomokslą gali priešinti teologijai ar mitui; akivaizdu, kas visos pamatinės – ir netgi nepamatinės – technomokslo duotys yra tikimos, bet nematomos. Koperniko „Žemė” jau nėra žemė kaip akivaizdi, man, kaip štai šitam reginčiam individui, tiesiogiai atsiverianti, tiesiogiai regima duotis – štai šita pieva, štai šitas arimas, štai šitas ąžuolas, štai šita Grūda, štai šitas debesis, štai šita tekanti saulė, štai šita kalvos linija, ir taip ad infnitum (lot. iki begalybės).

Tikroji Žemė yra toji, kurią aš matau betarpiškai, bent akimirkai nusiėmęs kalbos – vadinasi, mito, vadinasi, teologijos – aki­nius; tikroji Žemė yra toji, su kuria aš susitinku ne teleskopo vamzdyje, o akivaizdžiai, neatšaukiamoje čia-dabartyje. Koperniko „Žemė” niekuo nesiskiria nuo krikščioniškojo dievo: apie jį puikiai išsitaria Baudrillard’as – kadangi dievo nėra, aš juo tikiu. Taigi tikėjimas yra ubagiškas regėjimo pakaitalas, visada nukreiptas į tai, ko niekada ne­buvo, nėra ir nebus. Koperniko ir Galilėjaus – juolab Einšteino, Hubble’o ir kitų technomistikų – „žemė” vadintina Žeme-Angelu, Žeme-Dvasia ar tiesiog Žeme-Niekiu, sunaikinusiu gyvąją, mano gyvenimo ir mano mirties Žemę – mirtingojo Žemę. Aš tikiu, kad Žemė sukasi apie Saulę, lygiai kaip laukinis tiki, kad Žemė yra Saulės nuotaka, o Mėnulis – Jos jaunikis. Žemė sukasi apie Saulę tik mūsų kalbose – teotechnologiniuose kliedesiuose. Tai dogma, kurios statusas lygiai toks pat kaip ir Trinitarinės dogmos. Akivaizdi, neteologinė, duotis yra visai priešinga – Saulė sukasi apie Žemę, ir šią absoliučią tiesą aš galiu patikrinti ir tikrinu kiekvieną rytmetį, žiūrėdamas į saulėtekį, tokį pat tikrą ir realų kaip ir mano arbatos puodelis.

MITO TOTALUMAS

Visiems tiems mokslininkams ir juolab mokslo ideologams, besipučiantiems savo „objektyviąja tiesa” ir „tikruoju žinojimu”, pagaliau reikėtų suprasti, kad visas vadinamasis moks­las tėra mitas, ir netgi pavojingiausias, bjauriausias, kvailiausias mitas, realizuojantis nihilistinį hominido santykį su bekalbiais daiktais tokiu mastu, kad visi kiti mitai ir juose glūdintis prigim­tinis hominido nihilizmas, lyginant su technonihilizmu, tėra tik vaikų žaidimai; jiems reikėtų suprasti, kad technomokslas yra pati naiviausia ideologija, o ką jau kalbėti apie tos ideologijos pražūtingumą. Bet jie šito niekada nesupras. Maža to, visiems mums, kalbos mašinoms, pagaliau reikėtų suprasti, kad hominidas būtent kaip kalbos mašina yra pasmerktas mitiniam žvilgsniui į pasaulį ir save patį ne kada nors ir kur nors, ne kartkartėmis, ne tam tikroje istorinėje ar metafizinėje situacijoje, bet visada ir visur, prade­dant banaliausia kasdienybe, baigiant galaktikomis ir didžiaisiais sprogimais.

Tarti hominidą esant kalbančia būtybe yra tas pat, kas tarti hominidą esant mitine būtybe. Pabėgti iš mito traukos lauko ar bent nusiimti mito akinius įmanoma tik retkarčiais ir tik nedaugeliui individų, aiškiai išvydusių savo ir tiesiogiai ma­tomo daikto individualumą, o, be to, pabėgimas iš mito kalėjimo gali trukti tik akimirką. Tiesą sakant, visa, kas kaip nors duota hominidui, pirmiausia ir dažniausiai duota tik mito būdu, ir tik filotopui, sudaužiusiam kalbos ekraną, jo akis atskiriantį nuo pačių daiktų, ir aiškiai suvokusiam savo pasmerktumą būti horizonto būtybe, niekaip negalinčia išeiti anapus savojo matymo, o sykiu ir anapus matomo – ir tik matomo – horizonto ribų, pats daiktas gali pasirodyti nemitiškai, būtent kaip jis pats, kaip bekalbis nežmogiškumo krešulys. Tik sąmoningai įsišaknydamas vietovėje šiapus juslinio horizonto ir tenkindamasis mirtingojo absoliutu -„Aš matau” – filotopas gali praplėšti mito skraistę ir pamatyti patį daiktą be mito drabužių. Bet ir šito pasmerktumo mitui hominidas niekada nesupras vien todėl, kad pats pasmerktumas mitui jam irgi duotas tik mito pavidalu.

4. Ir ilgesniam laikui, tai Yuval Noah Harari knyga”Sapiens” Glausta žmonijos istorija. Jei dar neskaitėte. Joje labai daug apie kalbos atsiradimo reikšmę ir jos galimybes.